Sekmadienio homilijos

XXV eilinis sekmadienis

KIENO PUSĖJE KOVOJAME

Skaitiniai
Ačiū Krikščionybei, kuri taip paprastai paaiškina, kad galutinės tikrovės yra dvi – Dangus ir pragaras. Ir mes judame vienos arba kitos link.
Apaštalo Jokūbo laiškas, lydintis mus ne pirmą sekmadienį, labai aiškiai kalba apie tas dvi kryptis: „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“ (Jok 3, 17).
Ir priešingai: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jok 3, 16). Karai kyla iš užgaidų, nerimstančių mūsų sąnariuose – iš noro turėti ir pavydo, kuris pasiruošęs kovoti ir žudyti.
Šiandien visiems akivaizdus didžiulis žmonių susipriešinimas. Labai svarbu, kad savo kovose (jos dažnai neišvengiamos) vis pasitikrintume pagal Jokūbo laišką, kieno pusėje kovojame – Dangaus ar pragaro.
O tai patikrinti nesunku. Jei mus į kovą veda tyra, taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo, gerų vaisių, nesvyruojanti ir nuoširdi išmintis, kilusi iš aukštybių, tada kovojame už Dievo Karalystę.
Bet jei į kovą kylame iš pavydo, savanaudiškumo, užgautos ambicijos ir viso spektro ydų bei užgaidų, nerimstančių mūsų sąnariuose, tada kaunamės priešo pusėje, griaudami Dievo Karalystę žemėje, visų pirma savo pačių širdyje ir aplinkoje.
Tiesa ir gėris yra dalykai, dėl kurių verta kovoti ir mirti. Bet gudrių manipuliacijų dėka kova už tiesą tampa kova už kažką, priešingą tiesai.
Filosofas Antanas Maceina rašo: „Kai tariamai tiesos vardan griebiamasi prievartos, faktiškai kovojama ne dėl tiesos, o dėl valdžios.“ Tiesa tampa tik priemone įgyti galios. „Tariama tiesa šiuo atveju tėra priedanga politiniams tikslams.“ Tokiu būdu žmonės apgaunami daugybę kartų.
Jėzaus mokiniai taip pat svyruoja tarp galios ir tiesos. Jie ginčijasi, kuris iš jų didžiausias, įtakingiausias, svarbiausias. Tai ne tiesos – tai galios atributai.
Jų Mokytojas, valdžios atstovo Piloto paklaustas „kas yra tiesa?“, nesileis į gilias diskusijas tiesai įrodyti ir nesišauks legionų angelų jai užtikrinti. Jis eis už ją numirti. Jis pats apie tai pranašauja. Tiesa netaps galios įrankiu Jo rankose. Ji liks mažųjų, Dievui ištikimųjų pusėje. Tų, kurie gal nemokės jos suformuluoti ir raiškiai išreikšti žodžiais, bet būdami ištikimi Dievui tvirtai joje stovės.
Jėzaus apkabintas vaikas ir pasakyti žodžiai „kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane“ leidžia apaštalams atsipūsti. Jiems nebūtina tapti galingais šio pasaulio žaidėjais. Jie gali būti vaikais – be statuso, be balso, be galios pasaulyje. Jėzus veiks per juos – galbūt nematomus, negirdimus ir nereikšmingus, jei tik jie stovės Tiesoje, maldoje, Meilėje – Dieve. Jei pasiliks, kaip Jėzus parodė, Jo apkabintais vaikeliais.
Kryžiaus pergalė niekada nesitransformuos į galios pergalę. Ji liks paslaptingu Nužudytojo Avinėlio triumfu, nedarančiu įspūdžio pasaulio galingiesiems. Tačiau vieninteliu, keičiančiu pasaulį ir atveriančiu žmonėms Dievo Karalystę – Dangų.