Sekmadienio homilijos

XXIV eilinis sekmadienis

GRAŽIAUSIA ASMENYBĖS VERSIJA

Skaitiniai
Užrašai ant drabužių dažnai būna banalūs. Bet vienas privertė ilgiau pamąstyti. Ant ilgo, ryškiaspalvio, beveik afrikietiško kolorito rūbo angliškai parašyta: „Tai yra geriausia mano asmenybės versija“.
Paskaitai ir galvoji: o kokia yra geriausia mano asmenybės versija? Ar jau esu išskleidęs didžiausią savo asmenybės grožį? Ar žvelgdamas į basos, nerūpestingos savo vaikystės nuotraukas neatpažįstu ten didesnio tikrumo ir nuoširdumo nei dabartiniame „aš“? Ar turiu vilties, kad ateity pasieksiu tokį ir net didesnį grožį kaip tose nuotraukose?
Rūbas, pareigos, laipsniai, turimi daiktai nelabai įtakojo mano asmenybę, nes ji visa tai pranoksta. O gal nepranoksta? Gal mano asmenybė priklauso tik nuo šių dalykų: rūbo, turto, padėties visuomenėje? Tada nelabai smagu žinant, kad rūbą greit suės skalbimo milteliai ir kandys, turtas atiteks kitam, o mano vietą visuomenėje greit užims kažkas jaunesnis. „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės“, anot Maironio, – jeigu mano asmenybė tėra tik tai, kas turi materialią išraišką.
Kabliukas vilties, kad mane nulemia ne rūbas, ne turtas, ne statusas, bet santykis. Santykis labiau apibūdina mane kaip žmogų, kaip asmenybę. Jei turiu šeimą, draugų, brolį ar sesę, jaučiuosi labiau, pilniau esantis. Susietas su kitais labiau gyvenu.
Bet vėl, stovint prie kapo duobės, nelabai paguodžia, kad mirusysis išliks vaikuose, draugų ir giminių prisiminimuose, nors ir pačiuose gražiausiuose.
Kai šarvojimo salėse žvelgi į naują mados klyksmą – per vaizdo projektorių demonstruojamas mirusiojo nuotraukas, jauties dviprasmiškai. Šis karste gulintis kūnas bandomas sutapatinti su praeitimi, kurios nesugrąžinsi. Tai nepaguodžia, nebent leidžia trumpam užmiršti tikrovę. O šiaip tik aitrina tragizmą ir liūdesį.
Geriausią mano asmenybės versiją, susijusią net ne su dūlančiais daiktais, o su žmonėmis, skaudžiai atakuoja mirtis ir kėsinasi sunaikinti. Mirtis ir užmarštis – panašūs žodžiai. Žmogus miršta ir jį užmiršta. Netgi draugai.
Ar yra mano asmenybės versija, prasiveržianti pro šią mirties užkardą ir išliekanti?
Šiandien Jėzus klausia: „Kuo jūs mane laikote?“
Šiame klausime ir atsakyme į jį atsiskleidžia žmogaus paslaptis.
Atsakyme „Kas yra Dievas?“ yra atsakymas „Kas yra žmogus?“ Bandydami apibūdinti Dievą, mes neišvengiamai apibūdiname save pačius.
Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina sako: „Dievo klausimu visada drauge sprendžiama ir paties žmogaus galutinė prasmė. Nesidomėti Dievo klausimu žmogui reiškia nesidomėti ir pačiu savimi“.
Jei Dievas – tik graži, bet netikra idėja, tik melaginga paguoda vargstančiam žmogui, tai žmogus – tik protingas gyvulys, tik evoliucijos viršūnė, tik žiaurus padaras, užvaldęs ir užteršęs žemę.
Bene apie Platoną pasakojama, kad žmogų jis laikė dvikoju gyvūnu plika oda. Kai jam Diogenas atnešęs nupeštą gaidį, žmogaus apibrėžimą filosofas praplėtė vienu punktu: žmogus – tai dvikojis gyvūnas, turintis pliką odą ir plokščius nagus.
Tik tiek apie tave ir mane, jei Dievas – tik iliuzija. Gražiausios asmenybės versijos tada ir nereikia ieškoti.
Taigi, Dievo klausimas, keliamas ar nekeliamas, paveiks mus, mūsų gyvenimą, savęs ir gyvenimo prasmės suvokimą.
Atsakymas į šį klausimą nėra vien proto, pažinimo dalykas. Nes Dievas nėra vien pažinimo objektas. Pirmiausia jis yra meilės objektas.
Teisingas atsakymas į Jėzaus klausimą „Kuo jūs mane laikote?“ nėra Petro žodžių pakartojimas „Tu esi Mesijas“ ar „Tu Dievo Sūnus“.
Turim reikalą su Asmeniu. Teisingas atsakymas yra santykis, gyvenimas su Juo. Ėjimas su Juo per paprastą savo kasdienybę, kalbėjimasis su Juo maldoje, džiugus pasimatymas su Juo kiekvieną sekmadienį – Jo Prisikėlimo dieną.
Taip tolydžio atsiskleis gražiausia mūsų asmenybės versija, ta Dievo vaikų garbės laisvė, kuri dar turi mumyse apsireikšti.