Sekmadienio homilijos

XXIII eilinis sekmadienis

ŽIŪRĖTI ŠIRDIMI

Skaitiniai
Regėjimas yra ne šio pasaulio galia, bet būsimojo. Kalbame ne apie materialių dalykų regėjimą ir ne apie fizinį žvilgsnį.
Apaštalas Paulius sako: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet (amžinybėje) regėsime akis į akį“ (1 Kor, 13,12).
Be abejo, veidrodžiai prieš du tūkstančius metų nebuvo tokie kaip šiandien. Poliruotas metalas ar stiklas vaizdą atspindėdavo mįslingai ir neaiškiai.
Šioje žemėje aiškiai matyti dvasinę tikrovę negalime. Neturime tam tinkamų akių, tinkamos regėjimo galios. Žemėje ją pavaduoja tikėjimas ir viltis. Ir meilė.
Bažnyčia sako, kad dvasinių dalykų pažinimas šioje žemėje remiasi ne regėjimu, o klausa.
„Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Klausymas, klusnumas, paklusnumas Dievo Žodžiui, Jo įsakymams daro mus tikinčiais ir duoda Anapusybės patirtį.
Fizinė akis, fiksuojanti vien šviesą, spalvas ir šešėlius, negali mūsų tinkamai informuoti apie dvasinę tikrovę. Panašiai kaip uoslė negali mums padėti suvokti muziką.
Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išgydo kurčią nebylį. Tai dvigubai nuskriaustas žmogus. Kurtumas neleidžia išgirsti kito. Nebylumas trukdo išreikšti save, atsiliepti. Abu užkerta kelią į kitą asmenį, neleidžia kurti to, kas brangiausia – santykio.
Turbūt pastebit, kokie kurti šiandien tampame vieni kitiems dėl technologijų, informacijos gausos ir skubėjimo? Išgirsti kitą, įsiklausyti į jį, o ne į savo aidą darosi vis sunkiau. Dalinamės nebe savo vidiniais išgyvenimais, įžvalgomis, o išorine informacija, kaip kokie kukučiai, kuriems radijas viską pasako: ir koks šiandien oras, ir kaip jie jaučiasi. Kaip dažnai draugų susitikimas virsta paikų dalykų, ištrauktų iš interneto, demonstravimu.
O būdami kurti, tampame ir nebylūs. Ne, mes kalbame, mokam net labai protingai reikšti mintis. Bet ar mūsų kalbėjimas, stokojantis meilės ir nekuriantis ryšio, nėra Jėzaus gydymo lygiai reikalingas dalykas, kaip ir kurčnebylio veblenimas?
O ar nesame sykiu ir akli be tikėjimo ir be meilės?
Apaštalas Jokūbas aprašo visais amžiais ir mums visiems būdingą aklumą, kai išoriniai, fizine akimi matomi dalykai mus suklaidina ir uždengia tikrovę.
Jokūbas pasakoja, kaip į Eucharistijos šventimą „ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru“. Mes šokinėjam apie pirmąjį ir ignoruojam antrąjį. Kodėl? Nes matom tik apgaulingą išorę – žiedus, drabužį, o nematom tikrosios tiesos – kad kiekvienas yra lygiai brangus ir mylimas Dievo vaikas, mano brolis.
Antuanas dėl Sent Egziuperi „Mažajame prince“ sako: „Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis. Reikia žiūrėti širdimi.“
Labai viltingi pranašo Izaijo žodžiai: „Drąsos! Nebijokite! Štai Jūsų Dievas! Pats Dievas ateis ir jus išgelbės. Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys.“
Taip, Jis gali išgelbėti, išgydyti, atverti akis, ausis ir lūpas.
Reikia su Juo truputį paėjėti į šalį, atsitraukti nuo triukšmo, nuo žmonių. Maldoje taip pasitraukiam, ir Jis gydo mūsų dvasios akis, mūsų širdį, mūsų ausis išgirsti Jį ir kitus. Mūsų kalbą, kad ji būtų panaši kaip Jo: kurianti tikrovę, apreiškianti gėrį, grožį, tiesą. Ir dar: šlovinanti Dievą, kaip priminė psalmė.