Sekmadienio homilijos

XXII eilinis sekmadienis

PUOKŠTĖ DIEVO GARBEI

Skaitiniai
Religija– nuo lotyniško žodžio „religare“– surišti iš naujo. Kas čia surišama?
• Nutrūkęs žmogaus ir Dievo santykis.
• Dievo norėti broliški, meilūs žmonių tarpusavio santykiai.
• O taip pat kiekvieno žmogaus viduje nutrūkusi dermė tarp materijos ir dvasios.
Religijoje persipina tai, kas dvasiška, ir tai, kad materialu; kas neregima akimis ir kas akivaizdu, apčiuopiama. Ir viena, ir antra lygiai svarbu, nes žmogus – tai kūnas ir siela.
Bet esame sužeisti ir tą dermę išsaugoti sunku. Todėl neretai religiją tapatinam vien su išorinėmis apeigomis, liturgija arba vien su neapčiuopiamu vidiniu dvasiniu pasauliu.
Tikras religinis veiksmas visada yra rišantis Dievą ir žmogų; žmogų ir žmogų; dvasinę anapusybę ir materialinę šiapusybę.
Netikras religingumas – kai tos jungties nėra, kai savo dvasinį apsileidimą slepiam po gražia veiksmų ir ženklų širma, o neveiklumą meilės darbuose pateisinam nematomu dvasiniu gyvenimu.
Lengva dvasinį bergždumą uždengti daugybe materialių, kad ir liturginių veiksmų. Jėzus kritikuoja fariziejus, kad po jų rūpestingu apeiginiu rankų, taurių, puodelių bei varinių indų plovimu, po lūpomis atliekamu Dievo šlovinimu slypi širdis, nutolusi nuo Dievo ir Jo įsakymų.
Jėzus kritikuoja ir žydų švarumo („košer“) nuostatas. Žmogus gali laikytis išorinio apeiginio švarumo taisyklių, o viduje būti pilnas piktų sumanymų, paleistuvysčių, vagysčių, žmogžudysčių, svetimavimų, godumo, rūstybės, klastos, begėdystės, pavydo, šmeižtų, puikybės, neišmanymo. Nepriekaištingas išorinis švarumas gali slėpti didelį dvasinį suterštumą.
Gražiais materialiais veiksmais galime dangstyti dvasinį skurdą, o neva dvasiniais dalykais uždengti neveiklumą ir nemeilę. Apaštalas Jokūbas mato reikalą priminti, kad „tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte“. Reikia būti žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojais, apgaudinėjančiais pačius save.
Psalmė taip pat pina į viena materialius ir dvasinius dalykus, kuriais turi pasižymėti tas, kas nori Dievo namuose pasilikti:
Tasai, kas nesuteptas vaikšto, kas elgias teisingai,
kas iš širdies kalba tiesą, kas liežuviu nė vieno nešmeižia.
Kas kitam nieko pikta nedaro, neužgaulioja kaimyno;
kas griežtai nedorėlį smerkia, o Viešpaties bijančius gerbia.
Tikras religinis gyvenimas yra tada, kai iš dvasinio veikimo kyla materialus veikimas, o materialus veikimas veda vėl prie dvasinės veiklos. Tai ne slėpimas, ne maskavimas aktyvizmu dvasinio vakuumo ar dvasingumu – tingaus neveiklumo.
Tikras maldingumas veda į geradarybę ir atsispindi santykiuose.
O geri darbai, veikla neturėtų išstumti maldos ir buvimo su Dievu tyloje, nieko neveikiant ir visą dėmesį skiriant vien tik Jam.
Išoriniai materialūs religiniai veiksmai ir dvasinis jų turinys tekuria Dievo Karalystę, teatkuria, tesuriša iš naujo mus meilės ryšiais su Dievu, su žmonėmis. Ir mus pačius tesuriša kaip dailią puokštę Dievo garbei.